2018 m. spalio 2 d., antradienis

Tiesiog sakykite ne

Kam ne? Tam pačiam - lietuviškam šiuolaikiniam kinui. Nu aišku galit ir nesakyti, bet savęs nekaltinkit paskui, kai akis reiks plaut su ūkišku muilu, o smegenis dar su velnias žino kuo valyt. Aš irgi buvau pasakęs ne, kad jau į kino teatrus jo žiūrėt tai tikrai neisiu. Bet jis pats po kiek laiko per televiziją ateiną arba pamiršęs nueini pažiūrėt.
Bet kokiu atveju pažiūrėjau čia pora filmų. Na gerai - pusantro gal labiau, tai trumpai pasakysiu įspūdžius, kaip čia viskas atrodė.


Pirmas tai tas kurio neplanavau žiūrėt iš principo, bet pažiūrėjau nes kaip tyč LRT rodė. Aišku tai nuostabusis pusfilmis "Leitis".O kaip dar pavadint 45 minučių trukmės filmą. Filmuku nebent. Trupai ir stipriai pasakius, ir čia jau taip gana negailestingai iš mano pusės - filmas yra blogesnis už "Savanorių/partizanų kainą". Žinot kodėl - nes Skaisgirys už savo nesamonę bent neprašė pinigų iš žmonių. "Leitį" turėjo naglumo rodyt kine ir nesuprantu, kaip žmonės jautėsi neapgauti.

Apie ką tas filmas visi žinot - Mindaugo laikų Aragornas Rūstenis (sen. lietuvių nuo "rūstus" ir "senis") ir pacifistas hipsteris Kantigdridas (vardas irgi pagal geriausias 1995 metų senovinių lietuviškų vardų kalendoriukų tradicijas - sen. lietuvių nuo "kantrus" ir "grindys") joja į žvalgybą, joj joja, sutinka laumes, nužudo gudus, bet jie nužudo Kandibradą. Viskas.

Kiek tame filme visokio svaigsmo, medinių dialogų ir pointo nebuvimo, baisinių klaidų - neišvardintų ir visi matę akis turintys žmonės - visiem kliuvo arkliai iš žirgyno, balnai iš www.balnai.lt, neželiančios barzdos, stori ir literatūrine kalba šnekantys senovės Lietuvos kariai ir tt. ir pan ir be galo be krašto.

Juokas man ėmė iš pačių personažų, kurie lyg tai turėjo gelbėt bendrą reikalą. Bet ir tai nekažką. Rūstenis - leitis, realiai tų laikų "Aitvaro" operatorius, bet visa bičo ginkluotė tėra ietis plastikiniu galu, pririštu su virve (matėt kai kur muziejuje tokią blenį bent kartą?), kirvelis ir virtuvinis peiliukas. Šalmas buvo bet nebėr, kokių nors šarvų nerasta, skydo nėr, kardo nėr - kažkokia elitinių karių klasės ubagystė.

Karbivarmas irgi ne ką geresnis. Kaimo seniūno sūnus, bet biednas irgi visas kaip bažnyčios pelė- tas pats variantas kaip ir Rūstenis, tik ieties plastmasinis galas dar ir kreivai prirštas su virve. Pigiai tėvas sūnų karan išleido.

O žinot kodėl taip - nes aktoriai tingėjo ar neturėjo laiko mokytis - kirviu makaluot gali belekaip ir vistiek prie sloooo mooooo atrodys gerai, o va kautis su kardu ir skydu, tuo labiau su šarvais jau reik suopračio. Nebuvo kada mokytis ir gavosi kaip Tadas "Glinda" pradžia - kur žemaičiai nuo ankstyvojo neolito iki XIX a nepažengė ir geriausias ginklas yra baslys. Sakysit karo kirvis gi geras ginklas ir visa ką - jei taip tai kodėl visi 1000 metų kardus naudojo,o ne su kirveliais lakstė?

Sako žmonės - nu bet gamta kokia graži nufilmuota. Ja ja - kai filmuojat iš drono bent nefilmuokit elektros laidų šešėlių, o tai atrodys kad senovės Kernavė su Ignalinos elektrine tiesiogini kontaktą laikė.

Visos moralkės, žudymai ir nužudymai čia dar galima daug rašyt, bet prirašyta ir kitur jau senai. betrūko filme, kad Kurmivaldas jodamas mišku būtų pradėjęs repuot "Rūsteni, mhm mhm, seni, mhm hm, balnokim, žirgelį, aha aha, nukirsim gudelį....." O laumės  tverkintų fone. Nors gal tai būtų išgelbėję viską - būtų toks lietuviškas "Django unchained".

Vienintelis normalus dalykas filme - nerealus aukštaitiškas miške sutikto senelio akcentas. Tik tiek.



Antras filmas jau gi pilnametražis - "Stebuklas"

Lyginant su "Leičiu" čia ne tik kad kita lyga. Čia kitas sportas. Siužetas - amerikonas 1992 tėvų žemėj perka kiaulių fermą ir randa meile Kalabybiškio kaime. Vienžo pasižiūrėsit patys, perdaug nespoilinsiu, nes nebuvop taip visiškai baisu.

Man kažkaip kliuvo pati ta skurstančio kiaulių ūkio koncepcija. Aišku 1992 metais nebuvau aš toks jau labai paaugęs, bet pamenu ir vagnorkes ir visus kitus reikalus, ir nepasakyčiau, kad mėsos buvo taip jau pilna, kad kiaulininkai negalėtų jų niekam parduot. 1994 ar tai 1995 vienas toks žmogėnas iš mano kaimo prekiavo mėsa turguose (darė jis tai ir iki to, ko gero nuo panašaus meto kaip filme vyksta veiksmas), pirkdamas kiaules iš žmonių,ir jas nužviginęs bei pasmulkinęs parduodavo turguje. Ir verslas tikrai nėjo taip prastai, kadangi važinėjo jis su kokiu 5-7 metų senumo Nissan Patrol. Taip kad visas tas skurstančio kiaulyno maklė atrodo tokia mech. Jie gal ir netarpo, bet kad nebūtų kur kišti kiaulių vietinėje rinkoje nepulčiau tikėti.

Recenzija internete sako:
"Filmo kūrėjai mums perteikia to laikmečio kasdienybę labai detaliai ir preciziškai. Čia į akis neklius plastikiniai langai, kurie kartais išlenda viename istoriniame televizijos seriale. Aprangos, butų ir įstaigų vidūs yra atkurti smulkmeniškai. Taip, kad spinduliuotų praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžią. Puikiai įsipaišo ir Mariaus Bernoto a.k.a. „Studio Maruko“ užkuriama diskoteka su vietiniais šlegeriais ir populiariais koveriais. Eglė Vertelytė su komanda istorijoje primėtė ir smulkių detalių, razinkų, kurios yra ištrauktos iš tų laikų. Tokios smulkmenos užsienio žiūrovui, tikriausiai, jokių emocijų nesukels, bet mūsų kieme išspaus šypseną su trupinėliu lengvo gailesčio. Nes nors ir juokinga ir atrodo šiek tiek kvailai, taip ir buvo. Ko vien vertas priešnaktinis Anatolijaus Kašpirovskio seansas!"

Ja ja, precizika. Filmas prasideda kaip teta tempia nusprogusią kiaulę pro krūvas šieno rulonų. Viskas gal ir gerai, bet rulonai surišti tinkliuku, kas turbūt tik apie 2005-2008 išplito Lietuvos kaime. Plastikiniai langai mūsų akį glosto beveik kiekviename miestelio peizažo  kadre.
Nuostabiai autentikos priduoda ir bažnyčios kiemas, išklotas akmens masės trinkelėmis, gatvių žibintai spėju kokio 2015 metų modelio, taip pat turbūt už ES lėšas pastatyti suoliukai ir kaip styga lygus gatvių asfaltas.

Bet nieks taip nepriduoda filmui 1992 metų autentikos kaip mašinos. Teta vedėja važinėja su Volga, amerikonas su Kadilaku. Seems legit. bet foninės mašinos išduoda, kad kažkas neturėjo koncepto, kas riedėjo Lietuvos keliais 1992 metais. Vieno kaimiečio kaime ramiai sau tupi Audi "perechodas" t.y. Audi 80 kokiu 1988-88 metų. Vargano kaimo klebonas vairuoja 1988-1990 metų Audi 100 "silkę". Jau litais po kelių metų tokia mašina kainavo Lietuvoje apie 6000-8000 dolerių. Kaimo turguje prekijai pasimete skudurus ant Pasato karavano kapoto, tik kad tas pasatas kokiu 1990 metų.

Vienu žodžiu 1992 metais trys tokios mašinos kaime būtų buvę panašiai tas pats, kas dvi Teslos skirtingos ir turgaus prekeiviai su Porshe Panamera kaime šiais laikais.

Prieškarinėj nuotraukoj "amerikono" tėvai irgi stovi prie pokarinio "Mazo" ar tai "Jazo". Nors gal ten tetos tėvai, nepavyko suprast.

Pažiūrėjus giliau lenda ir daugiau dalykų ne vietoje, bet tos mašinos tai labiausiai užmuša - negi mažai buvo žigulių, moskvičių ir sovietinių dviračių?

Dar taip įdomiai atrodo 1992 metais aps tetą altorėlis iš sovietinių medalių ir garbės raštų - gal ir buvo tokių žmonių, bet aš nesu matęs, kad kas nors būtų į tuos raštus žiūrėjęs rimtai ir nelaikęs nukištų kur nors giliausiam stalčiuj. 

Taip kad šitą dar galit ir pažiūrėt prie progos - autentikos baisios neieškokit bet bent negausit bonusinio skrandžio valymo, kaip nuo Leičio.


PAPARASTO ŽMOGAUS NUOMONĖ (Bonus content)

Taip net už širdies griebia tas lietuviškas kinas - salėje net vyrai verkė, o moterys išvis isterijoje raitėsi ir reikėjo karvadolio po liežuviu dėt. Žmonės gi stengėsi - o ką tu nufilmavai, kad čia aiškini. Nu kokie dar valstybės pinigai????? Taigi aukojo žmonės per patreoną. Bet nu kokie gražūs vaizdai, nu kokie gražūs. Sakytum gryžau į tuos laikus. Ai visada atsiras tokių kuriem nepatinka - mes lietuviai visada vienas kitą ėdam,,,,,