2017 m. balandžio 12 d., trečiadienis

Šturmo šautuvų ateitis

Sveiki - pavasaris  - puikus dalykas, ištirpo sniegas, per parą nebereikia degti lempos 18 iš 24 valandų - laiko tik galėtumėm nebesukioti - pirmas pasaulinis karas buvo prieš 100 metų, nebepritaupysim anglių ir dujų apšvietimui, gal reiktų susitaikyt ir išsirinkt kokį visiem - ir karvėm ir žmonėm, palankų laiką. 
Kartu su sniego ištirpo ir du iš seniau aprašytų sovienio Vilniaus architektūros šedevrų ir kultūros paveldo objektų - Lietuvos kino teatro duoninė ir Giraitės policijos plytinis tetrapakas.
Viskas tik geryn ir gražyn.

Šį kartą vėl apie tą patį - lengvosios ginkluotės tendencijas.

Kam tokie straipsniai išvis reikalingi? Neskaitant akivaizdžiai edukacinės vertės, po keletos metų bus galim paskaityti ir pasakyti arba "kas per nesamonės, ne nu karoč", arba pagalavoti, kad visgi teisingai buvo samprotauta.

Netolimoje ateityje laukia įdomus konkursas šaulių ginklams įsigyti - Vokietijos kariuomenė planuoja keisti savo G-36 šeimyną. Poreikis keitimui jau buvo kurį laiką, kadangi, kaip jau rašiau, G-36 modernumo kreivė buvo trumpa ir staigiai krentanti - pradėjęs vos ne kaip kosminis ginklas, galiausiai jis mažai kuo lenkia, o modifikavimo galimybėmis ir gerokai nusileidžia šviežesniems AR-15.
Problemos dėl taiklumo ir teisinės Vokietijos problemos su Hekler Koch, kuri kuo toliau tuo daugiau tampa korumpuotos ginklų kompanijos sinonimu, dar labiau pablogino situaciją ir panašu kad 2019-2020 vyks naujo ginklo Vokietijos kariams konkursas.

Kol kas pasirodė tik pora ginklų, kurie kuriami tam konkursui (be kitų akivaizdžių rinkų, tokių kaip JAV civiliai):
Steyr-Mannlicher STM-556 / Rheinmetall-Steyr RS-556 

Heckler – Koch HK433

Aišku be jų bus dar ir daugiau - dar laiko daug, o ir tikslūs reikalavimai nežinomi. Konkursas, spėjų, bus kas pagamins geriausia AR-15. Aišku galibūti ir dar visokių netikėtumų. Vienas tik dalykas kol kas krenta į akis - nėra Bullpup konfiguracijos šautuvų. Jų aišku atsiras, bet aš labai abejoju, ar jie turi šansą - panašu kad jų laikas jau pasibaigė ir jie gali tapti dar vieną per laiką nudžiūvusia ginklų evoliucijos medžio šaka.

Kas tas Bullpup - nežinantiems paaiškinant paprastai - tai šautuvas, kuriame šovinio lizdas yra tarp pistoletinės rankenos (ir nuleistuko) ir šaulio peties. Atrodo visa tai vat taip 

Kaip matote - dėtuvė yra ne prieš pistoletinę rankeną o už jos. Nuotraukoje Steyr AUG, priimtas į Austrijos ginkluotę 1977 ir laikomas pirmuoju diele serija gamintu ir į ginkluotę priimtu Bullpup konfiguracijos šautuvu. Iš kur tas pavadinimas tai iš tikro velnias žino - daug visokių teorijų, bet nėra vienos aiškios. 

Pagrindinis tokios konfiguracijos privalumas tas, kad su vienodo ilgio vamzdžiu bendras ginklo ilgis gaunasi trumpesnis nei įprastame šautuve su dėtuvė prieš nuleistuką. Taip pat taikantis ir manevruojant šaulys mažiau pavargsta nes svoris arčiau kūno ir mažiau apkrovos rankoms. Tas antras privalumas daugiau by chance nei by choice - Bullpup šautuvų pagrindinis koziris visada buvo ilgis.


Šiek tiek mastelis skiriasi, bet idėja matosi. http://historum.com/war-military-history/65782-bullpup-vs-convential-rifle.html

Taigi po 1977 metų kurį laiką buvo ramu, bet maždaug 1990-2000 vyko tokių ginklų bumas - kariuomenėse atsirado daugiau technologijų, po šaltojo karo, kai nebereikėjo tiek ginklų, visi ieškojo kaip čia turėti mažiau bėt geresnių šautuvų. Bullpup sistema atrodo pats tas 1990 metų karybos palnuotojam - kariai kompatiškai sulenda į šarvuočius, vienas šautuvas tinka visoms kariuomenės šakoms, dažnai ant ginklo būdavo primontuota nenuimamas 2-3 kartus priartinantis optinis taikiklis.
Pagrindiniai naudotojai ir konstrukcijos tuo metu ir pasirodė. Smulkesnės arba ne tokios technolgiškai modernios kariuomenės tokius ginklus priėmė vėliau, didžiausios naudotojos šiuo metu yra Didžioji Britanija su visų kareivių nekenčiamu SA-80, Prancūzija su į HK-416 keičiamu FAMAS, Izraelis su Tavor serija ir Kinija su QBZ-95.
Bullpup sistemos plitimas dažnai ėjo kartu su NATO plėtra arba bent jau 5,56 mm NATO kalibro priėmimu į ginkluotę - didelio pradinio greičio šaudmenims norint pasiekti norima hidrostatinį efektą pataikius į taikinį reikalingas ilgas vamzdis, kad parakas galėtų pilnai sudegti ir kulka pasiektų reikiamą greitį. Plačiau apie pradinį greitį galite rasti čia - http://thunderarmory.lt/?p=78
Taigi viskas gerai - ginklai kompaktiški, bet pradinis greitis irgi yra. Visgi tokios konstrukcijos šautuvai vis tiek nenugalėjo tradicinių ginklų ir tam yra eilė priežasčių.
  • Kairiarankiams iššautos gilzės lekia į dantis. Kadangi šovinio lizdas šalia šaulio veido, gilzės dažniausiai išmetamos į dešinę - gerai dešiniarankiams, bet tik jiems. Yra įvairių sprendimų - keičiamos išmetimo kryptys, išmetimas į priekį ar apačia, bet tai tik sukuria kitas problemas, kai reikia ilgiausio makalavimosi įsitikinti, ar ginklas neužtaisytas taip pat bandant pašalinti strigimus. 
  • Dėl svorio centro arti šaulio didesnis vamzdis labiau "lipa" į viršų šaudant pilnai automatine ugnimi, kadangi nėra masės, kuri svertų vamzdį žemyn. Tai galima išspręsti mokant kareivius ar montuojant papildomas rankenas. Kompensatoriai šiuo atžvilgiu ne tokie parankūs, nes jiems būnant arti šaulio veido dujos pradeda grįžti pernelyg toli ir dusinti patį šaulį.
  • Ergonominės problemos - beveik visi Bullpup sistemos šautuvai turi kokių nors keistų ergonomikos sprendimų - atskirus saugiklius ir ugnies rėžimo keitiklius (nes skeliamąsis mechanizmas gale), visokių sistemų dėtuvės išėmimo svirtis, privalomas priekines vertikalias rankenas ir t.t. Naujausias Tavor X-95 jau turi beveik identišką AR-15 valdymą (tiek dėl to, kad lengviau kareivius mokyti, tiek dėl to, kad senesnėje versijoje perdaug lengva atsitiktinai pamesti dėtuves). Vienas įdomus faktas - dažnai keista ergonomika gamintojų pristatoma kaip gudrus dizainas - kai pirmieji Tavor pasirodė JAV rinkoje, per konferencijas ten buvo daug svaigsmo apie "5 kontakto taškus" ir dėtuvės išmetimą atgalia ranka. Kai tos dėtuvės pradėjo birėt neprašomos ir 5 kontakto taškai pasirodė tik eiliniai taktiniai burtai, baigėsi ir visa ta reklama. Nes jei jau jie tokie high speed ir low drag būtų, turbūt kokie nors profesionalūs šauliai naudotų juose per varžybas bet kažkodėl to nevyksta.
  • Bandant priartinti juos prie įprasto šautuvo ergonomikos (akivaizdu, kad ji geresnė jei jau einama link jos) Bullpup sistemai reikia dar daugiau traukių ir svirčių, kas lemia tik mažesnį patikimumą, prastesnį nuleistuko nuspaudimą ir sunkesnį valymą - visi jie patogiai išsipila "per užpakalį" iš savo plastikinių kevalų greitam pravalymui, bet jeigu kažkas įlendą giliau - turėk bėdą. Žemiau du pailiustruojantis pavyzdį filmukai:
Testas
 Ir ko reikėjo kad visa tai išvalyti

Šie trūkumai jau buvo nuo pat pradžių ir su jais vienaip ar kitaip buvo ir yra tvarkomasi. Paskutiniu metu išlindo ir daugiau problemų su sistema:
  • Per maža modifikavimo galimybė. Jinai visų pirma atsirado dėl Steyr AUG padiktuoto modelio, kaip tokie ginklai gaminami - lietas plastikinis korpusas su metalinėmis detalėmis viduje, kurio viduje montuojama visa ginklo mechaniką. Viskas buvo gerai 1990-2000 idėjoje su vienodais ginklais, bet dabar tai tapo Achilo kulnu. Kariai ne vienodo dydžio ir sudėjimo, dėvi arba ne neperšaunamas liemenes, o buožės ilgis tai nesireguliuoja. Pistoletinės rankenos irgi beveik niekada nekeičiamos. Pavažos kartais jau sumontuotos, kartais ne. Šiuo metu labiausiai siekiama modifikaciją - lengvas kalibro keitimas, bet dėl vientiso korpuso su dažniausiai neišimamu vamzdžiu tai sunkiau nei moderniuose tradicinės komponuotės ginkluose, tas pats ir su dėtuve - jos lizdas išlietas korpuse ir sunkiau modifikuojamas. Sulenkiamos buožes taip pat out of the question, kaip ir smarkiai sutrumpinti vamzdžiai - G36C sulenkta buože yra 80 mm trumpesnis negu trumpiausias iš modernių Bullpup - Tavor XM95. Tavor turi ilgesnį vamzdį, bet tiek vieno tiek kito vamzdžiai yra per trumpi pagal kalibrus.
  • Mažiau erdvės papildomų priedų montavimui - kadangi puse šautuvo ilgio sudaro buožė, pavažos tokiuose ginkluose sąlyginai trumpos, ypač ginklo apačioje. Civiliam gal tai ir mažai rūpi, bet kariuomenei su povamzdiniais granatsvaidžiais, taikikliais, priartinimo moduliais, naktinio matymo priedais ir lazeriais prasideda vargas.

Taigi lyg tais ir gera idėja, bet vistiek privalumai trūkumų nebeatsveria, ypač dabar, kai einama prie kuo vienodesnio valdymo ir vienodų sprendimų. Ne veltui daugumos šalių, kurios naudoja Bullpup sistemą elitiniai daliniai ir spec. pajėgos naudojo ir naudoja įprastus šautuvus (Didžioji Britanija - M4-M16; Prancūzija - HK 416, FN SCAR-L). Vidutiniškai treniruotam kariui gal ir patogiau tampytis trumpesnį ginklą, bet  kur reikalinga ergonomika ir modifikavimo galimybė (o dažnai ir lengvesnis svoris) įprasti šautuvai vis dar valdo.

Panašu kad ateityje skaičius šalių rimčiau adaptavusių Bullpup sistemą mažės (dabar ir tai maždaug 15) nes šaulių ginklams dabar keliami kiti reikalavimai, negu prieš 20 metų kai rimčiau kilo Bullpup banga.