Amerikoj tai visi automatus nešiojasi....

Sveiki vasarojantys (jeigu šitą nesąmoningą orą galima taip pavadinti). Ar atkreipėt dėmesį, kad paskutiniu metu labai sumažėjo priminimai, kad mes kariaujam ir kad mus tuoj užpuls - arba visiem atsibodo, arba tiesiog vasara. Bet ateina Zapad manevrai, taip, kad reik neužmerkt akių ir laikyt paraką sausai. 

Šįkart vėl gi netrolinsim (labai daug), bet pabandysiu nušviesti vieną klausimą, kuris mane žiauriai veda iš kantrybės. Situacija dažnai būna kažkas tokio - koks nors 55+ amžiaus vietinis žinovas visų reikalų pradeda aiškint - "Pas amerikonus tai gali iš parduotuvės automatą nusipirkt, kas per nesąmonės, ką jie galvoja, visi ten automatus pikapuose vežiojasi" Oh realy. Ir aiškink neaiškinęs, kad tai nesąmonė (dažniausiai ir neaiškinu - alaus ir įsitikinimų lengvai nepramuši). Tai visgi kaip ten yra?

Pradėkim nuo to, kas yra "Automatas". Kaip pasakė kažkada kažkas kažkokiame forume - "Automatai kava, Kokakolą ir prezervatyvus pardavinėja". Jei rimtai tai yra prietaisas, kuris savaime atlieka kažkokią užduotį. Ar ne per platu ginklams ? - tikrai taip. Jeigu Miša Kalašnikovas nesugalvojo, kaip geriau pavadint savo kūrinį tik "Automatu", gal nereik čia visiem klijuot to paties štampo. 

Taigi automatiniai (vieną kart nuspaudus nuleistuką iššaunantis daugiau nei vieną šūvį) ginklai yra keturių pagrindinių tipų:

1. Pistoletai - kulkosvaidžiai (Sub machine gun) - pvz. MP-40; MP-5; UZI; Kriss-Vector ir tt. Pagrindinis skiriamasis bruožas - naudojama amunicija, skirta pistoletams, šiais laikais tai daugiausia 9 mm. Luger arba .45ACP. 
2. Šturmo šautuvai (Assault rifle) - klasikiniai žmonių vaizduotės "Automatai" -  M-16, M-4, AK-47, G-36. Pagrindiniai bruožai - pavienės ir automatinės ugnies galimybė, didelė (20-30 šovinių) dėtuvė, tarpinis (mažesnės galios nei šautuvo, bet galingesnis nei pistoleto) kalibras, šiuo metu absoliučiai dominuoja 5,56 NATO, 7,62*39 ir 5,45*39. Nuo jų kartais atskiriami stambesnio 7,62 NATO kalibro šautuvai, bet šioje diskusijoje tai nelabai svarbu.
3. Kulkosvaidžiai. Pagrindiniai bruožai - dažniausiai aptarnaujami komandos, skirti šaudyti iš stacionarios pozicijos, su kojelėmis ar stovu, keičiamais vamzdžiais, daugiausia naudojamas juostinis šovinių padavimas. Pavyzdžiais - nuo FN MINIMI iki M2. Kalibrai - nuo 5,56 NATO iki .50 BMG. Kategorija dažniausiai užbaigiama ties 12,7 ir 14,5 mm kalibrais.
4. Automatiniai pabūklais - automatiniai ginklai, šaudantis didesnio nei 12,7 ar 14,5 kalibro sviediniais. Nuo 20 mm. Vulcan aviacinės patrankos iki 100 mm. kalibro automatinių pabūklų, skirtų laivams. Šiandien mums tai nelabai aktuali kategorija, nors JAV civilinėje rinkoje yra ir tokių.

Yra daug visokių tarpinių ir maišytų ginklų - labai trumpi šturmo šautuvai kartais klasifikuojami su pistoletais kulkosvaidžiais, lengvieji kulkovaidžiai su šturmo šautuvais ir tt ir pan. Bet bazinė teorija yra tokia. Dabar atkreipkite dėmesį, kad jeigu bet koks ginklas neturi pilnai automatinio rėžimo, nes jis buvo taip pagamintas arba nepakeičiamai perdarytas, jis negali būti priskirtas kuriai nors kategorijai - nėra tokio daikto kaip pusiau automatinis kulkosvaidis - tais tiesiog šautuvas.

Vą taip visi įsivaizduoja "Automatus"

Šioje nuotraukoje gal nėra nei vieno automatinio ginklo, o gal yra. Esmė tame, kad iš išvaizdos nepasakysi. Todėl JAV ginklų draudikai bando jau daug metų pramušti terminą "Assault Weapon". Lietuviškai gal būtų "šturmo ginklas" ar koks "užpuolimo ginklas" ir pradėti ginklus drausti pagal tai kaip jie atrodo, o ne kaip veikia. Toks draudimas, dar žinomas kaip "Klintono banas", galiojo nuo 1994 iki 2004. Nebuvo iš jo jokios naudos, tiek jokios, kad net ginklų kontrolės advokatai gėdisi jį traukt į diskusijas.

Taigi visgi kaip ten JAV su tais automatiniais ginklais. Viskas ten ir paprasta ir sudėtinga vienu kartu, ir tikrai ne taip, kaip galvoja dauguma europiečių.

Pradėkime nuo pradžių - automatiniai ginklai nėra toks senas išradimas - jų pradžia yra apie 1880-1900 metus, kai buvo sukurtos pirmosios automatinių ginklų sistemos, tokios kaip Maxim, Hothkiss, Colt 1895. Šie ginklai po truputi pradėjo atsirasti kariuomenių arsenaluose, keisdami visokius rankom sukamus, tampomus ir lankstomus kulkosvaidžius ir dalį patrankų. Ginklai buvo nepatikrinti, brangūs, sudėtingi. Civiliams jie buvo minimaliai įdomūs ir faktiškai neprieinami - tik viena kita turtingesnė organizcija, kaip Pinkertono detektyvų agentūra galėjo sau leisti tokią prabangą. Kadangi civilinės rinkos nebuvo, nebuvo ir poreikio ją reguliuoti.

Viskas tęsėsi iki Pirmojo pasaulinio karo, kurio metu kulkosvaidžiai jau buvo ištobulinti ir po truputį pradėjo rodytis lengvesni ir parankesni jų broliai - automatiniai šautuvai, lengvieji kulkosvaidžiai ir pistoletai kulkosvaidžiai. Kadangi JAV į karą vos suspėjo, ne tiek daug populiacijos galėjo susidurti su panašiais ginklais. Taigi, kol kas, dar niekam civiliniai ginklai buvo neįdomūs.

Viskas pradėjo keistis 1918-19 metais, kai, pavėlavęs į karą, veteranas generolas John T Thompson pradėjo savo žavingai pavadinto "Anihilator I" gamybą. 1921 metais, užsukus serijinę gamybą, šiuos pistoletus kulkosvaidžius pervadino į "Thompson Submachine Gun" arba M1921.

Va čia galima būtų dėti lūžio tašką - nors Thompson'as siekė pardavimų kariuomenei, jai tokių ginklų nereikėjo, visų pirmą dėl to, kad karas nebevyko, visų antrą dėl piktos 200 JAV dolerių kainos (apie 3000 JAV dolerių dabartiniais pinigais). Taigi juos pirko kas norėjo - pašto tarnybos, pavieniai policijos departamentai, valstijų milicijos, nacionalinė gvardiją, atskiri civiliai. Bėda ta, kad dar viena visuomenės dalis kaip tik pradėjo prasigyventi - banditai, kurie sėmė pinigus iš 1919 pradėto alkoholio draudimo. Va čia ir prasidėjo bėdos, kadangi galingiausi ginklai atsirado pas tuos, kurie turi pinigų. 

Tiesa M1921 turėjo kad ir nelabai stiprų konkurentą - M1918 BAR automatinį šautuvą, kurie po karo irgi buvo parduodami civilinėje rinkoje už baisinius 300 JAV dolerių. Nedaug kas juos pirko, dažniausiai nusikalteliai juos pavogdavo iš Nacionalinės gvardijos sandėlių. Jie buvo Clyde Barrow ir Bonny Parker "Weapon of choice", pagal legendą todėl, kad galėdavo be vargo pramušti to metų automobilių kėbulus. 

Atrodytų iš filmų, kad tų ginklų buvo velnias gyvas, bet iš tikro jie kaip buvo taip ir liko prabangos prekė. Bėda ta, kad didžiosios depresijos metu, tą prabangą sau galėjo leisti daugiausia visokie nusikalteliai, taigi 1934 metais buvo priimtas pirmas, ir iki šiol galiojantis pilnai automatinius (ir eilę kitų) reguliuojantis įstatymas National Firearms Act (NFA). Jame nėra atskirų automatinių ginklų kategorijų, visi jie laikomi "Machinegun".

Nesileidžiant į peripetijas, bet koks automatinis ginklas turi būti registruojamas pardavimo metu ir pirkėjas turi sumokėti 200 JAV Dolerių mokestį, pateikti dokumentus dėl kriminalinės praeities, pirštų antspaudus, nuotrauką ir vietinio teisėsaugos vado rekomendaciją (viskas, išskyrus teisėsaugos parašą, galioja ir dabar).

Jei ginklas parduodamas kitam asmeniui, mokestį papildomai moka ir dokumentus teikia naujasis savininkas ir taip toliau. Kaip matome, mokestis buvo baisiai didelis su idėja, kad niekas negalės jo sumokėti, o tie kurie galės, bijos registracijos ir nepraeis patikrinimų. Mokestis galioja ir dabar, jo suma nesikeitė, ir dabar, lyginant su pilnai automatinių ginklų, kuriuos galima parduoti (apie tai vėliau) kaina, yra katino ašara.

NFA įvedimas gerokai pakirto automatinių ginklų rinką, kuri ir šiaip nebuvo kažin kokia dėl didelių kainų, taigi iki antrojo pasaulinio karo ginklų tik mažėjo - nusikalteliai dalį prarasdavo ar atsikratydavo, naujų prekyba buvo baisiai brangi. Visgi gaminti ir prekiauti niekas nedraudė - tik susimokėk. 

Nedaug kas keitėsi iki pat šešto, septinto dešimtmečių - automatiniai ginklai buvo parduodami kartu su pusiau automatiniais, bet gamyba buvo gana ribota, nes paklausą ribojo kainos, mokestis ir formalumai - registracija, laukimo laikotarpis - net ir šiais laikais laukimo periodas siekia metus, kol formos būna patvirtintos. 

Septintame dešimtmetyje prasidėjo platesnis ginklų importas į JAV - amerikiečiai visada nemažai ginklų importavo, bet maždaug tuo metu daud Europos armijų nurašė seną ginkluotę ir konvertuoti ir nekonvertuoti automatiniai ginklai pradėjo rodytis JAV. Kadangi tuo metu ginklininkas ar firma, mokantis mokesčius ir esantis tai vadinamas III klasės gamintojas, galėjo, po mokesčių sumokėjimo ir dokumetų patvirtinimo, parduoti civiliams automatinius ginklus, rinka šiek tiek paaugo, ypač tokių pigių pistoletų kulkosvaidžių kai UZI, Ingram MAC-10 ir panašių dalykų.

1968 metais priimtas Gun Control Act of 1968 (GCA arba GCA68), kuris sukūrė daugumą šiuo metu JAV galiojančių ginklų įsigijimo procedūrų, JAV gaminamus pilnai automatinius ginklus palietė nedaug, bet buvo uždraustas importas ginklų, kurie neatitinka "sporting purpose" su tikslu parduoti juos civiliams. Kadangi niekaip nepavyko sugalvoti, koks tas "sporting purpose" tinka pilnai automatiniams ginklams, automatinių ginklų importas beveik sustojo - kažkiek dar gali importuoti dyleriai, bet tik pardavimui specializuotiem neciviliniams klientams. Aktą pasirašė respublikonas prezidentas Lyndonas B Džonsonas.

Bet galutinis smūgis per kepenis pilnai automatinių ginklų rinkai buvo Firearm Owners' Protection Act of 1986 (FOPA). Tuo metu JAV valdė respublikonai ir FOPA dvasia buvo apsaugoti ginklų turėtojų teises, užtikrinant, kad federalinė valdžia nerinktų apie juos informacijos, sustabdyti ginklų patekimą nusikalteliams ir pan. Viskas lyg ir gerai, bet akto svarstymo pabaigoje senatorius demokratas William Hughes prakišo į aktą savo pataisymus, pagal kuriuos pagal kuriuos civiliams asmenims uždrausta įsigyti ar turėti automatinius ginklus, pagamintus ir registruotus iki 1986. Ronaldas Reiganas aktą pasirašė, todėl, nors yra republikonas, jis niekada nebus iki galo mėgiamas ginklų mylėtojų tarpe (respublikonai prezidentai šiaip jau daugelį ginklus draudžiančių įstatymų ir aktų pasirašę). Kadangi aktas visiškai uždraudė naujų automatinių ginklų registravimą, nuo tada iki dabar registre yra tik 182619 automatiniai ginklai ar registruotos automatinės dalys, kurie neribotai gali būti parduodami civilinėje rinkoje. 

Po FOPA įvedimo JAV yra 2 (arba 2,5 tipo) automatiniai ginklai:

• Transferable - tai ginklai, registruoti iki FOPA priėmimo (tas 182619). Tik juos galima parduoti atviroje civilinėje rinkoje, bet reikalingas 200 JAV dolerių mokestis, praeities patikrinimas, pirštų antspaudai, deklaracijos, nuotraukos. Pirkėjas dažniausiai turi bent metus palaukti, kol jo dokumentai patikrinami. Bet net ne čia kabliukas - kabliukas yra kaina - jei iki 1986 metų pilnai ir pusiau automatinių ginklų kainos mažai skyrėsi, kadangi gamyba kainuoja panašiai, dabar pusiau automatinis AR-15 kainuoja apie 800-1000 JAV dolerių, toks pat registruotas M-16 kainuoja nuo 15000 JAV dolerių, MP-5 20000-30000 JAV dolerių. Kadangi buvo registruotų ne vien ginklų, o tik automatinių komponentų, tokių kai gaidukiniai mechanizmai ir užkabos (triger pack, auto sear, etc), jie kainuoja irgi panašiai.

 

Taip - šis pirmakursio profkės frezuotojo lygio gaminys kainuoja 15000-20000 JAV dolerių. Automatinės užkabos dažnai naudojamos ginkluose, kuriais daug šaudoma - sutrynus vieną šautuvą, jis perkeliamas į kitą, nes registruota dalis yra būtent užkaba. 

• Pre sample ir Post Sample. Pre sample tai ginklai, kurie dylerių buvo importuoti tarp 1968 ir 1986, bet nebuvo parduoti ir liko dyleriams. Reta kategorija, parduodama tarp dylerių, bet ribojama mažiau nei Post Sample - ginklai, pagaminti po 1986 metų.  Post Sample ginklus gali gaminti, įsigyti ir turėti tik III klasės gamintojai, kurie moka kasmetinį mokestį. Ji ginklus gali gaminti tik su tikslais juos demonstruoti ir pristatyti valdžios įstaigoms, valdžios įstaigų užsakymų, jėgos struktūroms etc. Šie ginklai civiliams nepatenka, bet ir jų kainos 10 kartų mažesnės. Šie ginklai dažniausiai "dirba" dylerių laikomose šaudyklose.

Taigi priežastys, kodėl "Amerikoje visi automatus nešiojasi..." yra nesąmonė:

1. 2/3 žmonių Lietuvoje nesupranta kas yra automatinsi ginklas, ir jiems viskas, kas turi "bananinę dėtuvę" yra "automatas".
2. JAV automatiniai ginklai yra prabangos prekė, kurią sau gali leisti labai nedaug kas. Pagalvosite - taigi gali patys ką nors pahakinti ir pasigaminti - teoriškai taip, praktiškai nelabai - tam reikia žinių, įrangos, o dauguma pusiau automatinių ginklų specifiškai padaryti, kad juos konvertuoti būtų baisinė knisliava. O ir kokių 10 metų praleisti federaliniam kalėjime su žmogžudžiais ir prievartautojais nelabai traukia.
3. Automatiniai ginklai daugeliui žmonių yra investicija, kuri pastoviai brangsta, taigi niekas nesinešios ar nesivežios minimum 10000 JAV Dolerių vertės ginklo, kai yra tikimybę kad jį pavogs ar dar ką. Plius tas ginklas prisegtas prie jo asmens, taigi jei vagis ką nors su juo pridirbs, dar daugiau bėdos.
4. JAV didžioji dalis automatinių ginklų, kuriuos matote Youtubėje yra Post Sample egzemplioriai, ir jei juo šaudo jūsų mėgiamas youtuberis, nereiškia, kad už kadro nestovi dyleris, kuris pagal įstatymą turi būti vos ne per ištiestą ranką nuo savo inventoriaus. Tokie ginklai taip pat būna visuose machine gun shoot's ir šaudyklose, kadangi jų vertė ne tokia didelė ir jei detonuos šovinys ir išlakstys skutais Post Sample kulkosvaidis, dyleris bus apie 1000 JAV dolerių iš kišenės (tiek pelno ko gero jam tas kulkosvaidis per dieną atneša šaudykloje kokiam Las Vegase), bet jei detonuos Transferable kulkosvaidis, savininkui finansiškai skaudės labai. Todėl daugumą tokių ginklų nepalieka seifų.
5. Dalis valstijų tiesiog neleidžia automatinių ginklų arba riboja labiau nei federaliniai įstatymai - kas galima Arizonoje arba Naujojoje Meksikoje tikrai negalima Niu Jorke ar kokioje Comifornijoje. Taip pat tokių ginklų dažniausiai be policijos žinios negalima transportuoti per valstijų sienas.

Tikiuosi, kad iš šios ne įtin išsamios informacijos kažkiek apsišvietėte, kaip visgi yra JAV su automatiniais ginklais - čia dar būtų galima plėstis ir plėstis, bet jei kas jums pradės aiškint apie "Automatus Amerikoje" vykit jį šonan.