Amerikoj tai visi automatus nešiojasi....

Sveiki vasarojantys (jeigu šitą nesąmoningą orą galima taip pavadinti). Ar atkreipėt dėmesį, kad paskutiniu metu labai sumažėjo priminimai, kad mes kariaujam ir kad mus tuoj užpuls - arba visiem atsibodo, arba tiesiog vasara. Bet ateina Zapad manevrai, taip, kad reik neužmerkt akių ir laikyt paraką sausai. 

Šįkart vėl gi netrolinsim (labai daug), bet pabandysiu nušviesti vieną klausimą, kuris mane žiauriai veda iš kantrybės. Situacija dažnai būna kažkas tokio - koks nors 55+ amžiaus vietinis žinovas visų reikalų pradeda aiškint - "Pas amerikonus tai gali iš parduotuvės automatą nusipirkt, kas per nesąmonės, ką jie galvoja, visi ten automatus pikapuose vežiojasi" Oh realy. Ir aiškink neaiškinęs, kad tai nesąmonė (dažniausiai ir neaiškinu - alaus ir įsitikinimų lengvai nepramuši). Tai visgi kaip ten yra?

Pradėkim nuo to, kas yra "Automatas". Kaip pasakė kažkada kažkas kažkokiame forume - "Automatai kava, Kokakolą ir prezervatyvus pardavinėja". Jei rimtai tai yra prietaisas, kuris savaime atlieka kažkokią užduotį. Ar ne per platu ginklams ? - tikrai taip. Jeigu Miša Kalašnikovas nesugalvojo, kaip geriau pavadint savo kūrinį tik "Automatu", gal nereik čia visiem klijuot to paties štampo. 

Taigi automatiniai (vieną kart nuspaudus nuleistuką iššaunantis daugiau nei vieną šūvį) ginklai yra keturių pagrindinių tipų:

1. Pistoletai - kulkosvaidžiai (Sub machine gun) - pvz. MP-40; MP-5; UZI; Kriss-Vector ir tt. Pagrindinis skiriamasis bruožas - naudojama amunicija, skirta pistoletams, šiais laikais tai daugiausia 9 mm. Luger arba .45ACP. 
2. Šturmo šautuvai (Assault rifle) - klasikiniai žmonių vaizduotės "Automatai" -  M-16, M-4, AK-47, G-36. Pagrindiniai bruožai - pavienės ir automatinės ugnies galimybė, didelė (20-30 šovinių) dėtuvė, tarpinis (mažesnės galios nei šautuvo, bet galingesnis nei pistoleto) kalibras, šiuo metu absoliučiai dominuoja 5,56 NATO, 7,62*39 ir 5,45*39. Nuo jų kartais atskiriami stambesnio 7,62 NATO kalibro šautuvai, bet šioje diskusijoje tai nelabai svarbu.
3. Kulkosvaidžiai. Pagrindiniai bruožai - dažniausiai aptarnaujami komandos, skirti šaudyti iš stacionarios pozicijos, su kojelėmis ar stovu, keičiamais vamzdžiais, daugiausia naudojamas juostinis šovinių padavimas. Pavyzdžiais - nuo FN MINIMI iki M2. Kalibrai - nuo 5,56 NATO iki .50 BMG. Kategorija dažniausiai užbaigiama ties 12,7 ir 14,5 mm kalibrais.
4. Automatiniai pabūklais - automatiniai ginklai, šaudantis didesnio nei 12,7 ar 14,5 kalibro sviediniais. Nuo 20 mm. Vulcan aviacinės patrankos iki 100 mm. kalibro automatinių pabūklų, skirtų laivams. Šiandien mums tai nelabai aktuali kategorija, nors JAV civilinėje rinkoje yra ir tokių.

Yra daug visokių tarpinių ir maišytų ginklų - labai trumpi šturmo šautuvai kartais klasifikuojami su pistoletais kulkosvaidžiais, lengvieji kulkovaidžiai su šturmo šautuvais ir tt ir pan. Bet bazinė teorija yra tokia. Dabar atkreipkite dėmesį, kad jeigu bet koks ginklas neturi pilnai automatinio rėžimo, nes jis buvo taip pagamintas arba nepakeičiamai perdarytas, jis negali būti priskirtas kuriai nors kategorijai - nėra tokio daikto kaip pusiau automatinis kulkosvaidis - tais tiesiog šautuvas.

Vą taip visi įsivaizduoja "Automatus"

Šioje nuotraukoje gal nėra nei vieno automatinio ginklo, o gal yra. Esmė tame, kad iš išvaizdos nepasakysi. Todėl JAV ginklų draudikai bando jau daug metų pramušti terminą "Assault Weapon". Lietuviškai gal būtų "šturmo ginklas" ar koks "užpuolimo ginklas" ir pradėti ginklus drausti pagal tai kaip jie atrodo, o ne kaip veikia. Toks draudimas, dar žinomas kaip "Klintono banas", galiojo nuo 1994 iki 2004. Nebuvo iš jo jokios naudos, tiek jokios, kad net ginklų kontrolės advokatai gėdisi jį traukt į diskusijas.

Taigi visgi kaip ten JAV su tais automatiniais ginklais. Viskas ten ir paprasta ir sudėtinga vienu kartu, ir tikrai ne taip, kaip galvoja dauguma europiečių.

Pradėkime nuo pradžių - automatiniai ginklai nėra toks senas išradimas - jų pradžia yra apie 1880-1900 metus, kai buvo sukurtos pirmosios automatinių ginklų sistemos, tokios kaip Maxim, Hothkiss, Colt 1895. Šie ginklai po truputi pradėjo atsirasti kariuomenių arsenaluose, keisdami visokius rankom sukamus, tampomus ir lankstomus kulkosvaidžius ir dalį patrankų. Ginklai buvo nepatikrinti, brangūs, sudėtingi. Civiliams jie buvo minimaliai įdomūs ir faktiškai neprieinami - tik viena kita turtingesnė organizcija, kaip Pinkertono detektyvų agentūra galėjo sau leisti tokią prabangą. Kadangi civilinės rinkos nebuvo, nebuvo ir poreikio ją reguliuoti.

Viskas tęsėsi iki Pirmojo pasaulinio karo, kurio metu kulkosvaidžiai jau buvo ištobulinti ir po truputį pradėjo rodytis lengvesni ir parankesni jų broliai - automatiniai šautuvai, lengvieji kulkosvaidžiai ir pistoletai kulkosvaidžiai. Kadangi JAV į karą vos suspėjo, ne tiek daug populiacijos galėjo susidurti su panašiais ginklais. Taigi, kol kas, dar niekam civiliniai ginklai buvo neįdomūs.

Viskas pradėjo keistis 1918-19 metais, kai, pavėlavęs į karą, veteranas generolas John T Thompson pradėjo savo žavingai pavadinto "Anihilator I" gamybą. 1921 metais, užsukus serijinę gamybą, šiuos pistoletus kulkosvaidžius pervadino į "Thompson Submachine Gun" arba M1921.

Va čia galima būtų dėti lūžio tašką - nors Thompson'as siekė pardavimų kariuomenei, jai tokių ginklų nereikėjo, visų pirmą dėl to, kad karas nebevyko, visų antrą dėl piktos 200 JAV dolerių kainos (apie 3000 JAV dolerių dabartiniais pinigais). Taigi juos pirko kas norėjo - pašto tarnybos, pavieniai policijos departamentai, valstijų milicijos, nacionalinė gvardiją, atskiri civiliai. Bėda ta, kad dar viena visuomenės dalis kaip tik pradėjo prasigyventi - banditai, kurie sėmė pinigus iš 1919 pradėto alkoholio draudimo. Va čia ir prasidėjo bėdos, kadangi galingiausi ginklai atsirado pas tuos, kurie turi pinigų. 

Tiesa M1921 turėjo kad ir nelabai stiprų konkurentą - M1918 BAR automatinį šautuvą, kurie po karo irgi buvo parduodami civilinėje rinkoje už baisinius 300 JAV dolerių. Nedaug kas juos pirko, dažniausiai nusikalteliai juos pavogdavo iš Nacionalinės gvardijos sandėlių. Jie buvo Clyde Barrow ir Bonny Parker "Weapon of choice", pagal legendą todėl, kad galėdavo be vargo pramušti to metų automobilių kėbulus. 

Atrodytų iš filmų, kad tų ginklų buvo velnias gyvas, bet iš tikro jie kaip buvo taip ir liko prabangos prekė. Bėda ta, kad didžiosios depresijos metu, tą prabangą sau galėjo leisti daugiausia visokie nusikalteliai, taigi 1934 metais buvo priimtas pirmas, ir iki šiol galiojantis pilnai automatinius (ir eilę kitų) reguliuojantis įstatymas National Firearms Act (NFA). Jame nėra atskirų automatinių ginklų kategorijų, visi jie laikomi "Machinegun".

Nesileidžiant į peripetijas, bet koks automatinis ginklas turi būti registruojamas pardavimo metu ir pirkėjas turi sumokėti 200 JAV Dolerių mokestį, pateikti dokumentus dėl kriminalinės praeities, pirštų antspaudus, nuotrauką ir vietinio teisėsaugos vado rekomendaciją (viskas, išskyrus teisėsaugos parašą, galioja ir dabar).

Jei ginklas parduodamas kitam asmeniui, mokestį papildomai moka ir dokumentus teikia naujasis savininkas ir taip toliau. Kaip matome, mokestis buvo baisiai didelis su idėja, kad niekas negalės jo sumokėti, o tie kurie galės, bijos registracijos ir nepraeis patikrinimų. Mokestis galioja ir dabar, jo suma nesikeitė, ir dabar, lyginant su pilnai automatinių ginklų, kuriuos galima parduoti (apie tai vėliau) kaina, yra katino ašara.

NFA įvedimas gerokai pakirto automatinių ginklų rinką, kuri ir šiaip nebuvo kažin kokia dėl didelių kainų, taigi iki antrojo pasaulinio karo ginklų tik mažėjo - nusikalteliai dalį prarasdavo ar atsikratydavo, naujų prekyba buvo baisiai brangi. Visgi gaminti ir prekiauti niekas nedraudė - tik susimokėk. 

Nedaug kas keitėsi iki pat šešto, septinto dešimtmečių - automatiniai ginklai buvo parduodami kartu su pusiau automatiniais, bet gamyba buvo gana ribota, nes paklausą ribojo kainos, mokestis ir formalumai - registracija, laukimo laikotarpis - net ir šiais laikais laukimo periodas siekia metus, kol formos būna patvirtintos. 

Septintame dešimtmetyje prasidėjo platesnis ginklų importas į JAV - amerikiečiai visada nemažai ginklų importavo, bet maždaug tuo metu daud Europos armijų nurašė seną ginkluotę ir konvertuoti ir nekonvertuoti automatiniai ginklai pradėjo rodytis JAV. Kadangi tuo metu ginklininkas ar firma, mokantis mokesčius ir esantis tai vadinamas III klasės gamintojas, galėjo, po mokesčių sumokėjimo ir dokumetų patvirtinimo, parduoti civiliams automatinius ginklus, rinka šiek tiek paaugo, ypač tokių pigių pistoletų kulkosvaidžių kai UZI, Ingram MAC-10 ir panašių dalykų.

1968 metais priimtas Gun Control Act of 1968 (GCA arba GCA68), kuris sukūrė daugumą šiuo metu JAV galiojančių ginklų įsigijimo procedūrų, JAV gaminamus pilnai automatinius ginklus palietė nedaug, bet buvo uždraustas importas ginklų, kurie neatitinka "sporting purpose" su tikslu parduoti juos civiliams. Kadangi niekaip nepavyko sugalvoti, koks tas "sporting purpose" tinka pilnai automatiniams ginklams, automatinių ginklų importas beveik sustojo - kažkiek dar gali importuoti dyleriai, bet tik pardavimui specializuotiem neciviliniams klientams. Aktą pasirašė respublikonas prezidentas Lyndonas B Džonsonas.

Bet galutinis smūgis per kepenis pilnai automatinių ginklų rinkai buvo Firearm Owners' Protection Act of 1986 (FOPA). Tuo metu JAV valdė respublikonai ir FOPA dvasia buvo apsaugoti ginklų turėtojų teises, užtikrinant, kad federalinė valdžia nerinktų apie juos informacijos, sustabdyti ginklų patekimą nusikalteliams ir pan. Viskas lyg ir gerai, bet akto svarstymo pabaigoje senatorius demokratas William Hughes prakišo į aktą savo pataisymus, pagal kuriuos pagal kuriuos civiliams asmenims uždrausta įsigyti ar turėti automatinius ginklus, pagamintus ir registruotus iki 1986. Ronaldas Reiganas aktą pasirašė, todėl, nors yra republikonas, jis niekada nebus iki galo mėgiamas ginklų mylėtojų tarpe (respublikonai prezidentai šiaip jau daugelį ginklus draudžiančių įstatymų ir aktų pasirašę). Kadangi aktas visiškai uždraudė naujų automatinių ginklų registravimą, nuo tada iki dabar registre yra tik 182619 automatiniai ginklai ar registruotos automatinės dalys, kurie neribotai gali būti parduodami civilinėje rinkoje. 

Po FOPA įvedimo JAV yra 2 (arba 2,5 tipo) automatiniai ginklai:

• Transferable - tai ginklai, registruoti iki FOPA priėmimo (tas 182619). Tik juos galima parduoti atviroje civilinėje rinkoje, bet reikalingas 200 JAV dolerių mokestis, praeities patikrinimas, pirštų antspaudai, deklaracijos, nuotraukos. Pirkėjas dažniausiai turi bent metus palaukti, kol jo dokumentai patikrinami. Bet net ne čia kabliukas - kabliukas yra kaina - jei iki 1986 metų pilnai ir pusiau automatinių ginklų kainos mažai skyrėsi, kadangi gamyba kainuoja panašiai, dabar pusiau automatinis AR-15 kainuoja apie 800-1000 JAV dolerių, toks pat registruotas M-16 kainuoja nuo 15000 JAV dolerių, MP-5 20000-30000 JAV dolerių. Kadangi buvo registruotų ne vien ginklų, o tik automatinių komponentų, tokių kai gaidukiniai mechanizmai ir užkabos (triger pack, auto sear, etc), jie kainuoja irgi panašiai.

 

Taip - šis pirmakursio profkės frezuotojo lygio gaminys kainuoja 15000-20000 JAV dolerių. Automatinės užkabos dažnai naudojamos ginkluose, kuriais daug šaudoma - sutrynus vieną šautuvą, jis perkeliamas į kitą, nes registruota dalis yra būtent užkaba. 

• Pre sample ir Post Sample. Pre sample tai ginklai, kurie dylerių buvo importuoti tarp 1968 ir 1986, bet nebuvo parduoti ir liko dyleriams. Reta kategorija, parduodama tarp dylerių, bet ribojama mažiau nei Post Sample - ginklai, pagaminti po 1986 metų.  Post Sample ginklus gali gaminti, įsigyti ir turėti tik III klasės gamintojai, kurie moka kasmetinį mokestį. Ji ginklus gali gaminti tik su tikslais juos demonstruoti ir pristatyti valdžios įstaigoms, valdžios įstaigų užsakymų, jėgos struktūroms etc. Šie ginklai civiliams nepatenka, bet ir jų kainos 10 kartų mažesnės. Šie ginklai dažniausiai "dirba" dylerių laikomose šaudyklose.

Taigi priežastys, kodėl "Amerikoje visi automatus nešiojasi..." yra nesąmonė:

1. 2/3 žmonių Lietuvoje nesupranta kas yra automatinsi ginklas, ir jiems viskas, kas turi "bananinę dėtuvę" yra "automatas".
2. JAV automatiniai ginklai yra prabangos prekė, kurią sau gali leisti labai nedaug kas. Pagalvosite - taigi gali patys ką nors pahakinti ir pasigaminti - teoriškai taip, praktiškai nelabai - tam reikia žinių, įrangos, o dauguma pusiau automatinių ginklų specifiškai padaryti, kad juos konvertuoti būtų baisinė knisliava. O ir kokių 10 metų praleisti federaliniam kalėjime su žmogžudžiais ir prievartautojais nelabai traukia.
3. Automatiniai ginklai daugeliui žmonių yra investicija, kuri pastoviai brangsta, taigi niekas nesinešios ar nesivežios minimum 10000 JAV Dolerių vertės ginklo, kai yra tikimybę kad jį pavogs ar dar ką. Plius tas ginklas prisegtas prie jo asmens, taigi jei vagis ką nors su juo pridirbs, dar daugiau bėdos.
4. JAV didžioji dalis automatinių ginklų, kuriuos matote Youtubėje yra Post Sample egzemplioriai, ir jei juo šaudo jūsų mėgiamas youtuberis, nereiškia, kad už kadro nestovi dyleris, kuris pagal įstatymą turi būti vos ne per ištiestą ranką nuo savo inventoriaus. Tokie ginklai taip pat būna visuose machine gun shoot's ir šaudyklose, kadangi jų vertė ne tokia didelė ir jei detonuos šovinys ir išlakstys skutais Post Sample kulkosvaidis, dyleris bus apie 1000 JAV dolerių iš kišenės (tiek pelno ko gero jam tas kulkosvaidis per dieną atneša šaudykloje kokiam Las Vegase), bet jei detonuos Transferable kulkosvaidis, savininkui finansiškai skaudės labai. Todėl daugumą tokių ginklų nepalieka seifų.
5. Dalis valstijų tiesiog neleidžia automatinių ginklų arba riboja labiau nei federaliniai įstatymai - kas galima Arizonoje arba Naujojoje Meksikoje tikrai negalima Niu Jorke ar kokioje Comifornijoje. Taip pat tokių ginklų dažniausiai be policijos žinios negalima transportuoti per valstijų sienas.

Tikiuosi, kad iš šios ne įtin išsamios informacijos kažkiek apsišvietėte, kaip visgi yra JAV su automatiniais ginklais - čia dar būtų galima plėstis ir plėstis, bet jei kas jums pradės aiškint apie "Automatus Amerikoje" vykit jį šonan.

Automobilinė dedukcija

Sveiki gerbiamieji. Ir gerbiamosios aišku - šis tinklaraštis gi politkorekcijos bastionas. Vėlgi primenu, kad karybos fronte nieko ypatingo nenutiko - mes vis dar NATO dalis ir mūsų vis dar niekas neužpuolė.
Tiesa pasaulyje vis dar nieks neišnaikino visokių brūdų teroristų, bet kol "winning their hearts and minds" nebus vykdoma "two in the heart and one in the mind" principu, dar reiks šiek tiek palaukti ramybės.

Nepamirškite, kad šį savaitgalį vyksta kasmetinė kariuomenės ir visuomenės vienybės ir partizanų pagerbimo šventė Panevėžyje, taigi ruoškite savo autobusų bilietus, dviračius ar plieninius draugus kelionei, nes tik kartą per metus galėsite pamatyti visą ką kariuomenė turi, ar norėtų turėti.

Vėlgi po įžangos įženkime į šios dienos temą apie automobilinę dedukciją. Pirmiausią apie ką visa tai - čia kaip tęsinys visų ankstesnių keistų automobilinių temų arba atsakymai į klausimus, kurių nieks neklausė.

Kas yra dedukcija, manau, aiškinti nereiks - kai Šerlokas Holmsas, pažvelgęs į šūdo dėmę ant vatsono bato elementariai nustato, kad jis ne tik nesenai gryžo iš parko, bet ir tai, kad konsteblis, kuris gaudo nesusirenkančius šunšūdžių, šiuo metu palikęs postą taigi, ko gero, tame rajone vyksta apiplėšimas. Supratote esmę.

 

Ir nekalbėsime apie automobilio markę iš serijos - Pasatas - kaimietis; BMW - marozas; SAAB - architektas; VAZ - hipsteris; Fiat - šykštuolis; Alfa Romeo - auto servizo darbuotojas ir panašiai. Apie tai jau prirašyta pakankamai, galite prasigooglinti.

Pakalbėkime, ką specifiniai automobilio bruožai, tam tikri gedimai arba dar kitokia keista specifika sako apie jo vairuotoją. Taigi:

Pradėkime nuo apšilimo:

• Tolimos šviesos dienos metu - Ypač jei su jomis važiuojama kurį laiką - vairuotojas prie vairo įkalęs taip maždaug iki baudžiamojo kodekso. Nereikia čia sakyt, kad nepastebėjo - viduryje prietaisų skydelio didelė mėlyna lempa ir iš priekio mirksintys pikti eismo dalyviai turėjo padėt susiprast. Ko gero pradedantis pijokėlis, dar neperkandęs visų maskavimosi meno subtilybių.
• Naktį vairuotojas važiuoja be šviesų - Tas pats kaip ir aukščiau, ir jūs nepatikėsite, kiek tokių yra. Nes tikrai, kai važiuoji mieste taigi taip šviesu nuo gatvės žibintų. Nesvarbu, kad nesimato, ką spidometras rodo, svarbu kad magiokas plaka. Automobilis dažniausiai koks nors vokiškas 1995 m. vintažas, kuriame užgesinus variklį šviesos neišsijungia pačios ir Pavlovo šuns refleksas pas vairuotoją tik jas išjungti, bet ne įjungti, kad neduok die, akumuliatorius nenusėstų
• Naktį nepersijungia iš tolimų į artimas - Arba šviežias vairuotojas arba irgi jau krūminiai apsemti ir tos šviesos priekyje jau yra tiesiog dar vienas baltas arklys kaimenėje.
• Posūkis mirksi ant tiesaus kelio - Irgi kartais latrelio požymis, bet dažniausiai vairuotojas kalba telefonu - atsiliepė į skambutį dar kieme, į pagrindini kelią posūkis gana nedidelis, svirtelė neatšoko tai ir važiuoja, nes dešinė ranka užimta. "Nepastebėjau" pasiteisinimas būtų tik traktoriam ir motociklam - kur kartais mygtukas neatšoka pats, o vairuotojo ausis ir smegenis virpina britvos žviegimas ar "Belarūso" murkimas, bet tokie irgi labai nervina užmiesčio kelyje su kairiu posūkiu važiuodami 10 kilometrų.

Visi aukščiau išvardinti sindromai manau tikrai žinomi policininkams ir jie visai prideramai čiumpa visus tokius nemokančius naudoti lempų pirmais numeriais ir ne be reikalo.

Kaip jūs manot kas padeda prigaudyt pijokų per reidą kai nėra kada čiupt visų iš eilės - ogi dedukcija.

Dabar keli bruožai, į kuriuos atkreipti dėmesį, jie kartais nusako automobilio istoriją ir vairuotojo santykį su juo:

 

• Skirtingos padangos ant tos pačios ašies - Vairuotojui nusispjaut į savo ir kitų saugumą - greičiausiai automobilis taip pat nedraustas, be TA ir šiaip išregistruotas. Vairuotojas vadovaujasi logika, kad bauda pigiau, nes retai važiuoja ir šita mašina išvis skirta žvejybai (gėrimui). Dažniausiai ne pensininkas, nes jiems 10 metų pakanka vieno komplekto vasarinių ratų kadangi į kapus vistiek važiuoją tik šiltuoju metu.
• Vasarinės padangos žiemą - Aukščiau aprašyto atvejo analogas, bet dar drąsesnis. Dažniausiai galvoja, kad tos padangos iš tikro universalios ar dar ką panašaus. Lengva atskirti iš važiavimo žiemą 0,5 saugaus greičio, bendrai klaikios automobilio būklės ir supuvusių lengvo lydinio ratlankių, nes padangų nekeičia "nes labai gražūs lietnykai" (gal ir buvo 1995).
•  Žieminės padangos vasarą - Jei pigesnis ar senesnis automobilis - dažniausiai retokai važiuojantis asmuo. Dažnai - pensininkas. Kartais aišku čia yra tik "žvėjybinė mašina" ir nėr ko cackintis su tom padangom. Jeigu automobilis gana geras ar apynaujis - žmogus turi butą Perkunkiemyje be rūsio ir neturi kur laikyti antro ratų komplekto, o gamintojo servisą už tai lupa baisius pinigus. Sunkiausiai dedukuojamas požymis, todėl svarbu, kaip jis dera su kitais. 
• Lempos šviečia į lankas - Dažniausiai reiškia, kad apgavo garaže tvarkydami po avarijos ir sudėjo angliškas lempas. Tai veda prie to, kad automobilis buvo daužtas jau po registravimo Lietuvoje ir iki apžiūros dar yra laiko, ypač jei į lankas šviečia tik viena lempa. Tas pats galioja ir jei į lankas šviečia abi lempos, bet tokie vairuotojai dažniausiai būna pasiskolinę tinkamas lempas praeiti TA (ypač jei automobilis apynaujis ar brangus). Dažnai automobilių perpardavėjo požymis, ir tokio prie suktesnių.
• Skirtingo formato numeriai - Jeigu tai ne senesnis visureigis, o lengvasis automobilis tai irgi reiškia, kad, dažniausiai už Atlanto, automobilis matė medį ar tvorą ar ką panašaus ir iš labai arti. Dažnai bruožas sutinkamas su "pranykusiomis" oro pagalvėmis, angliškomis lempomis ir kitais "pridaužtų" automobilių bruožais. 
• Sportinis vairas automobilyje - Jeigu automobilis naujesnis nei kokie 1993 ir tas vairas tėra vienintelis sportinis daiktas - automobilis buvo gerai trėkštas į kažką ir kažkuris, gal net esamas, savininkas pagailėjo pinigų susidėti atgal vairą su oro pagalve. Šykštumo arba drąsos požymis. 
• Skirtingi ratlankiai priekyje ir gale - Ypač jeigu veiksmas vyksta žiemą, arba priekyje ratlankiai lieti, o gale skardiniai - vairuotojas gatvinis lenktynininkas, galimai nelabai sėkmingas nes driftas baigėsi bordiuruose ir nelabai turtingas, nes nebuvo už ką pasikeist ratlankių.
• Skirtingai tamsinti langai arba vienas galinis langas tamsintas, o kitas ne - Automobilis šviežiai po avarijos, ir vairuotojas neapsisprendžia - vėl tiuninguot ar nebeverta, nes vėl išdaužys. Dar gali reikšti, kad vairuotojas žioplas ir paliko kažką, kas suviliojo vagis.

Automobiliai netgi kartais pasako, kur vairuotojas dirba ar gyvena:

• Nudaužyti lengvo lydinio ratlankiai - Vairuotojas gyvena kur nors naujame rajone, kur vietos statyti automobilius tik už pinigus, taigi tenka visą laik parkuotis paraleliai. Vairuotojo darbas taip pat gali būti kur nors senamiestyje, kur kiekviena Šimašiaus neapmokestinta vieta kas ryt yra automobilinės kovos objektas.
• Akmenų nudaužytas stiklas ir lempa dešinėje pusėje - Vairuotojas gyvena arba turbūt turi giminių kur nors palei Via Balticą arba Lietuvos pasienį, taigi prisigaudo akmenų iš po furistų, kurie neapsisprendžia - keliu ar kelkraščiu važiuoti.
• Akmenų nudaužytas visas priekis vienodai - Vairuotojas gyvena soduose ar kur gilokam užmiestį, bet ne vienkiemyje, o gyvenvietėje, iki kurios veda siauras vingiuotas žvyrkelis. Mokyklinio amžiaus vaikų neturi, dirba ne nuo anksti, taigi kai važiuoja į darbą, nebūna kaip aplenkti anksčiau išvažiavusį kaimyną.
• Purvinas priekis automobilio priekis, bet švarus galas - Tas pats kaip ir anksčiau, bet kelias labiau ne žvyras, o molis. Identiška situacija su nereikėjimu anksti keltis.
• Švarus automobilio priekis, bet purvinas galas - Tos pačios užmiesčio gyvenvietės vietinis, bet arba labai drąsus ir sugeba aplenkti kaimynus žvirkelyje, arba dirba nuo ankstaus ryto.
• Priekinės durys nudaužytos ir pilnos vertikalių dryžių - Vairuotojas gyvena senam miegamąjame rajone arba dirba kur nors su padoria, bet labai užkišta automobilių aikštele. Kaimynai kas ryt važiuoja į darbą, bet jų vaikai į mokyklą nueina patys.
• Galinės (arba visos) durys nudaužytos ir pilnos vertikalių dryžių - Gyvena ten pat kur ir ankstesnis vairuotojas, bet kaimynai vaikus vežioja į mokyklą. Jeigu dryžiai ir duobės extra dideli - kaimynų vaikus reik vežioti kėdutėse, bet kaimynai kėdučių pernakt nepalieka mašinose. Tai tik patvirtina hipoteze apie ne patį geriausią rajoną. Kita dryžių ant galinių durų priežastis gali būti kad kaimynė pensininkė bijo važiuot priekyje kai jos diedas vairuoja, ir labiau jaučiasi saugi galinėje sėdynėje.

Automobilio savybės dažnai išduoda ir įvairius savininko pomėgius ar verslus:

• Cypia diržas arba spiegia stabdžiai - Jeigu savininkas be klausos aparato, reiškia jis niekada niekur neturi būti laiku, ir gali sėkmingai važinėti laukdamas mirtino gedimo. Greičiausiai Freelanceris interjero dizaineris, iš namų dirbantis programuotojas arba šiaip bedarbis. 
• Automobilis pilasi mėlynais dūmais ir atrodo gana klaikiai - Toks pat neskubantis vairuotojas, kuriam reik automobilio kartą per metus, ir jei neprivažiuos tai pėsčias pabaigs eit. Dažniausiai be TA, draudimo ir viso kito. Masalas policininkams.
• Automobilis pilasi mėlynais dūmais, bet atrodo neblogai ir su apynaujiu TA lipduku - Vairuotojas turi draugų techninės apžiūros stotyje.
• Ant galinės palangės mėtosi meškerės - Savininkas nežvejoja, bet reikia kažkokio alibi kai su draugais važinėja pagert į sodybą. O kad netyčia nepamirštų, alibi vežiojasi su savimi. Jeigu dar buferio apačios atlankstytos arba trūksta kokios apdailos - gerti reik važiuot gana toli nuo pagrindinio kelio, kad žmona su savo Reno per kimsynus neatvažiuotų patikrint, kaip kimba.

• Neveikiantis ir sulūžęs galinis valytuvas kombinacijoje su visiškai purvinu stiklu - vairuotojas darbo metu vairuoja krovininį mikroautobusą, "kabluką" ar furą ir yra pamiršęs apie galinio lango egzistavimą.
• Prie kuro užpylimo dangtelio dyzelio dėmės - Kombinacijoje su pikapu ar visureigiu ar universalu - ūkininkas, kombinacijoje su neveikiančiu galiniu valytuvu - furistas. Taip pat savybė galioja jų šeimos nariams. 
• Purvinas automobilio vienas šonas, dažniausiai kairys - Vairuotojas megsta grybaut, bet bijo nusukt nuo magistralinio žvyrkelio kad nenuklimptų. 
• Žeme besivelkantis duslintuvas ant nepakrauto automobilio - Vairuotojo sode buvo geras bulvių derlius, bet kelio nieks negreideriavo. 
• Žeme besivelkanti priekinė buferio apdaila ir variklio apsauga - Vairuotojas greičiausiai studentas, gyvena bendrabutyje ir kambariokai niekad lauk neišeina tai tenka mergužėles vežtis miškan.

PAPRASTO ŽMOGAUS NUOMONE (bonus content)
Moč, gali pasiimt raktus - niekur nebevažiuoju, jau viskas aišku, visiem. Einu prie upės, pažvėjot.

Šturmo šautuvų ateitis

Sveiki - pavasaris  - puikus dalykas, ištirpo sniegas, per parą nebereikia degti lempos 18 iš 24 valandų - laiko tik galėtumėm nebesukioti - pirmas pasaulinis karas buvo prieš 100 metų, nebepritaupysim anglių ir dujų apšvietimui, gal reiktų susitaikyt ir išsirinkt kokį visiem - ir karvėm ir žmonėm, palankų laiką. 

Kartu su sniego ištirpo ir du iš seniau aprašytų sovienio Vilniaus architektūros šedevrų ir kultūros paveldo objektų - Lietuvos kino teatro duoninė ir Giraitės policijos plytinis tetrapakas.
Viskas tik geryn ir gražyn.

Šį kartą vėl apie tą patį - lengvosios ginkluotės tendencijas.

Kam tokie straipsniai išvis reikalingi? Neskaitant akivaizdžiai edukacinės vertės, po keletos metų bus galim paskaityti ir pasakyti arba "kas per nesamonės, ne nu karoč", arba pagalavoti, kad visgi teisingai buvo samprotauta.

Netolimoje ateityje laukia įdomus konkursas šaulių ginklams įsigyti - Vokietijos kariuomenė planuoja keisti savo G-36 šeimyną. Poreikis keitimui jau buvo kurį laiką, kadangi, kaip jau rašiau, G-36 modernumo kreivė buvo trumpa ir staigiai krentanti - pradėjęs vos ne kaip kosminis ginklas, galiausiai jis mažai kuo lenkia, o modifikavimo galimybėmis ir gerokai nusileidžia šviežesniems AR-15.

Problemos dėl taiklumo ir teisinės Vokietijos problemos su Hekler Koch, kuri kuo toliau tuo daugiau tampa korumpuotos ginklų kompanijos sinonimu, dar labiau pablogino situaciją ir panašu kad 2019-2020 vyks naujo ginklo Vokietijos kariams konkursas.

Kol kas pasirodė tik pora ginklų, kurie kuriami tam konkursui (be kitų akivaizdžių rinkų, tokių kaip JAV civiliai):

Steyr-Mannlicher STM-556 / Rheinmetall-Steyr RS-556 

 Daugiau - http://modernfirearms.net/assault/at/stm556-e.html 

Heckler – Koch HK433

 

Daugiau - http://modernfirearms.net/assault/de/hk433-e.html  

Aišku be jų bus dar ir daugiau - dar laiko daug, o ir tikslūs reikalavimai nežinomi. Konkursas, spėjų, bus kas pagamins geriausia AR-15. Aišku galibūti ir dar visokių netikėtumų. Vienas tik dalykas kol kas krenta į akis - nėra Bullpup konfiguracijos šautuvų. Jų aišku atsiras, bet aš labai abejoju, ar jie turi šansą - panašu kad jų laikas jau pasibaigė ir jie gali tapti dar vieną per laiką nudžiūvusia ginklų evoliucijos medžio šaka.

Kas tas Bullpup - nežinantiems paaiškinant paprastai - tai šautuvas, kuriame šovinio lizdas yra tarp pistoletinės rankenos (ir nuleistuko) ir šaulio peties. Atrodo visa tai vat taip 

 

Kaip matote - dėtuvė yra ne prieš pistoletinę rankeną o už jos. Nuotraukoje Steyr AUG, priimtas į Austrijos ginkluotę 1977 ir laikomas pirmuoju diele serija gamintu ir į ginkluotę priimtu Bullpup konfiguracijos šautuvu. Iš kur tas pavadinimas tai iš tikro velnias žino - daug visokių teorijų, bet nėra vienos aiškios. 

Pagrindinis tokios konfiguracijos privalumas tas, kad su vienodo ilgio vamzdžiu bendras ginklo ilgis gaunasi trumpesnis nei įprastame šautuve su dėtuvė prieš nuleistuką. Taip pat taikantis ir manevruojant šaulys mažiau pavargsta nes svoris arčiau kūno ir mažiau apkrovos rankoms. Tas antras privalumas daugiau by chance nei by choice - Bullpup šautuvų pagrindinis koziris visada buvo ilgis.

Šiek tiek mastelis skiriasi, bet idėja matosi. http://historum.com/war-military-history/65782-bullpup-vs-convential-rifle.html

Taigi po 1977 metų kurį laiką buvo ramu, bet maždaug 1990-2000 vyko tokių ginklų bumas - kariuomenėse atsirado daugiau technologijų, po šaltojo karo, kai nebereikėjo tiek ginklų, visi ieškojo kaip čia turėti mažiau bėt geresnių šautuvų. Bullpup sistema atrodo pats tas 1990 metų karybos palnuotojam - kariai kompatiškai sulenda į šarvuočius, vienas šautuvas tinka visoms kariuomenės šakoms, dažnai ant ginklo būdavo primontuota nenuimamas 2-3 kartus priartinantis optinis taikiklis.

Pagrindiniai naudotojai ir konstrukcijos tuo metu ir pasirodė. Smulkesnės arba ne tokios technolgiškai modernios kariuomenės tokius ginklus priėmė vėliau, didžiausios naudotojos šiuo metu yra Didžioji Britanija su visų kareivių nekenčiamu SA-80, Prancūzija su į HK-416 keičiamu FAMAS, Izraelis su Tavor serija ir Kinija su QBZ-95.
Bullpup sistemos plitimas dažnai ėjo kartu su NATO plėtra arba bent jau 5,56 mm NATO kalibro priėmimu į ginkluotę - didelio pradinio greičio šaudmenims norint pasiekti norima hidrostatinį efektą pataikius į taikinį reikalingas ilgas vamzdis, kad parakas galėtų pilnai sudegti ir kulka pasiektų reikiamą greitį. Plačiau apie pradinį greitį galite rasti čia - http://thunderarmory.lt/?p=78
Taigi viskas gerai - ginklai kompaktiški, bet pradinis greitis irgi yra. Visgi tokios konstrukcijos šautuvai vis tiek nenugalėjo tradicinių ginklų ir tam yra eilė priežasčių.

• Kairiarankiams iššautos gilzės lekia į dantis. Kadangi šovinio lizdas šalia šaulio veido, gilzės dažniausiai išmetamos į dešinę - gerai dešiniarankiams, bet tik jiems. Yra įvairių sprendimų - keičiamos išmetimo kryptys, išmetimas į priekį ar apačia, bet tai tik sukuria kitas problemas, kai reikia ilgiausio makalavimosi įsitikinti, ar ginklas neužtaisytas taip pat bandant pašalinti strigimus. 
• Dėl svorio centro arti šaulio didesnis vamzdis labiau "lipa" į viršų šaudant pilnai automatine ugnimi, kadangi nėra masės, kuri svertų vamzdį žemyn. Tai galima išspręsti mokant kareivius ar montuojant papildomas rankenas. Kompensatoriai šiuo atžvilgiu ne tokie parankūs, nes jiems būnant arti šaulio veido dujos pradeda grįžti pernelyg toli ir dusinti patį šaulį.
• Ergonominės problemos - beveik visi Bullpup sistemos šautuvai turi kokių nors keistų ergonomikos sprendimų - atskirus saugiklius ir ugnies rėžimo keitiklius (nes skeliamąsis mechanizmas gale), visokių sistemų dėtuvės išėmimo svirtis, privalomas priekines vertikalias rankenas ir t.t. Naujausias Tavor X-95 jau turi beveik identišką AR-15 valdymą (tiek dėl to, kad lengviau kareivius mokyti, tiek dėl to, kad senesnėje versijoje perdaug lengva atsitiktinai pamesti dėtuves). Vienas įdomus faktas - dažnai keista ergonomika gamintojų pristatoma kaip gudrus dizainas - kai pirmieji Tavor pasirodė JAV rinkoje, per konferencijas ten buvo daug svaigsmo apie "5 kontakto taškus" ir dėtuvės išmetimą atgalia ranka. Kai tos dėtuvės pradėjo birėt neprašomos ir 5 kontakto taškai pasirodė tik eiliniai taktiniai burtai, baigėsi ir visa ta reklama. Nes jei jau jie tokie high speed ir low drag būtų, turbūt kokie nors profesionalūs šauliai naudotų juose per varžybas bet kažkodėl to nevyksta.
• Bandant priartinti juos prie įprasto šautuvo ergonomikos (akivaizdu, kad ji geresnė jei jau einama link jos) Bullpup sistemai reikia dar daugiau traukių ir svirčių, kas lemia tik mažesnį patikimumą, prastesnį nuleistuko nuspaudimą ir sunkesnį valymą - visi jie patogiai išsipila "per užpakalį" iš savo plastikinių kevalų greitam pravalymui, bet jeigu kažkas įlendą giliau - turėk bėdą. Žemiau du pailiustruojantis pavyzdį filmukai:

Testas

 Ir ko reikėjo kad visa tai išvalyti

Šie trūkumai jau buvo nuo pat pradžių ir su jais vienaip ar kitaip buvo ir yra tvarkomasi. Paskutiniu metu išlindo ir daugiau problemų su sistema:

• Per maža modifikavimo galimybė. Jinai visų pirma atsirado dėl Steyr AUG padiktuoto modelio, kaip tokie ginklai gaminami - lietas plastikinis korpusas su metalinėmis detalėmis viduje, kurio viduje montuojama visa ginklo mechaniką. Viskas buvo gerai 1990-2000 idėjoje su vienodais ginklais, bet dabar tai tapo Achilo kulnu. Kariai ne vienodo dydžio ir sudėjimo, dėvi arba ne neperšaunamas liemenes, o buožės ilgis tai nesireguliuoja. Pistoletinės rankenos irgi beveik niekada nekeičiamos. Pavažos kartais jau sumontuotos, kartais ne. Šiuo metu labiausiai siekiama modifikaciją - lengvas kalibro keitimas, bet dėl vientiso korpuso su dažniausiai neišimamu vamzdžiu tai sunkiau nei moderniuose tradicinės komponuotės ginkluose, tas pats ir su dėtuve - jos lizdas išlietas korpuse ir sunkiau modifikuojamas. Sulenkiamos buožes taip pat out of the question, kaip ir smarkiai sutrumpinti vamzdžiai - G36C sulenkta buože yra 80 mm trumpesnis negu trumpiausias iš modernių Bullpup - Tavor XM95. Tavor turi ilgesnį vamzdį, bet tiek vieno tiek kito vamzdžiai yra per trumpi pagal kalibrus.
• Mažiau erdvės papildomų priedų montavimui - kadangi puse šautuvo ilgio sudaro buožė, pavažos tokiuose ginkluose sąlyginai trumpos, ypač ginklo apačioje. Civiliam gal tai ir mažai rūpi, bet kariuomenei su povamzdiniais granatsvaidžiais, taikikliais, priartinimo moduliais, naktinio matymo priedais ir lazeriais prasideda vargas.

Taigi lyg tais ir gera idėja, bet vistiek privalumai trūkumų nebeatsveria, ypač dabar, kai einama prie kuo vienodesnio valdymo ir vienodų sprendimų. Ne veltui daugumos šalių, kurios naudoja Bullpup sistemą elitiniai daliniai ir spec. pajėgos naudojo ir naudoja įprastus šautuvus (Didžioji Britanija - M4-M16; Prancūzija - HK 416, FN SCAR-L). Vidutiniškai treniruotam kariui gal ir patogiau tampytis trumpesnį ginklą, bet  kur reikalinga ergonomika ir modifikavimo galimybė (o dažnai ir lengvesnis svoris) įprasti šautuvai vis dar valdo.

Panašu kad ateityje skaičius šalių rimčiau adaptavusių Bullpup sistemą mažės (dabar ir tai maždaug 15) nes šaulių ginklams dabar keliami kiti reikalavimai, negu prieš 20 metų kai rimčiau kilo Bullpup banga.